Apie klimato kaitą dažniausiai kalbame pabrėždami šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo problemą – kaip intensyvaus žmonijos vartotojiškumo pasekmę. Anglies dioksidas (CO₂), metanas ir azoto suboksidas – tai dujos, kurios sulaiko saulės šilumą ir neleidžia jai pasišalinti į kosmosą. Šiltnamio efektas yra natūralus ir gyvybei būtinas procesas, padedantis palaikyti Žemėje tinkamą temperatūrą, tačiau dėl intensyvios žmogaus veiklos ir per didelio šių dujų išmetimo jis tapo pernelyg stiprus. To pasekmė – visuotinis planetos atšilimas ir daugybė su juo susijusių problemų.
Pastaraisiais dešimtmečiais vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje padidėjo daugiau nei 1 °C (apie 1,2 °C). Vis dažniau fiksuojamos karščio bangos ir kiti ekstremalūs oro reiškiniai – sausros, intensyvios liūtys, potvyniai, audros. Šylant klimatui ir tirpstant ledynams kyla pasaulinis jūros lygis, įskaitant ir Baltijos jūrą. Dėl aukštesnio vandens lygio plintanti erozija mažina pakrantės smėlio paplūdimius ir pievų juostas. Lietuvoje žiemos tapo šiltesnės ir trumpesnės – sumažėjo sniego dangos storis ir sutrumpėjo jos išsilaikymo laikotarpis. Meteorologinė žiema trumpėja, o vasaros laikotarpis ilgėja.
Klimato šiltėjimas Lietuvoje atnešė ir tam tikrų galimybių žemės ūkiui – dėl švelnesnių žiemų tapo lengviau auginti žiemkenčius, o ilgesnis vegetacijos laikotarpis leidžia kai kuriems ūkininkams ar daržininkams sulaukti dviejų ar net trijų derlių per sezoną. Didesnis saulėtų dienų skaičius turi teigiamą poveikį ir žmogaus fizinei bei psichinei sveikatai. Vis dėlto kartu su šiais pokyčiais išryškėjo ir rimtos problemos, keliančios grėsmę ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio ekosistemoms.
Keičiantis klimatui, keičiasi ir gyvenimo sąlygos augalams, gyvūnams, vabzdžiams bei kitiems gyviems organizmams. Per šimtmečius susiformavusios ekosistemos pradeda irti, o jų vietoje formuojasi nauji, dažnai nestabilūs ryšiai. Kinta biologinė įvairovė – nyksta augalų rūšys, kurioms Lietuvos klimatas tampa per šiltas, o jų vietą užima sparčiai plintančios invazinės rūšys.
Nors patrauklūs lubinų mėlynuojantys laukai ar pakelėse geltonai žydinčios kanadinės rykštenės atrodo gražiai, šylantis klimatas sudaro joms palankias sąlygas nekontroliuojamai plisti. Šie augalai užgožia vietines rūšis ir skurdina natūralias pievas. Augalų biologinė įvairovė yra būtina visos ekosistemos stabilumui – ji sudaro sąlygas gyventi įvairiems organizmams, kurie, būdami tinkamame santykyje, užtikrina augalijos, gyvūnijos ir galiausiai žmogaus išlikimą.
Išnykus tam tikram augalui, nelieka juo mintančio vabzdžio, o kartu nyksta ir organizmai, kurie minta tuo vabzdžiu. Tokia grandininė reakcija sukelia rimtą gamtinį disbalansą, kurio pasekmes jaučia kiekvienas, bandantis auginti sodą, daržą ar užsiimantis didesnio masto žemės ūkiu – šiandien užsiauginti derlių be insekticidų tampa vis sudėtingiau.
Klimato kaitai ypač jautrūs vabzdžiai. Jie yra prisitaikę prie tam tikrų temperatūros sąlygų, todėl klimatui šylant vienos rūšys migruoja į kitas teritorijas, o kitos nebesugeba prisitaikyti ir išnyksta. Sutrikus plėšriųjų vabzdžių ir augalų kenkėjų pusiausvyrai, sparčiai daugėja pastarųjų. Prastėjant sąlygoms išgyventi kenkėjus naikinantiems vabzdžiams (boružėms, auksaakėms, žygiams, vyčiams), plečiasi amarų, kolorado vabalų, rapsinių žiedinukų, kopūstinių baltukų populiacijos. Ilgėjant šiltajam laikotarpiui, kenkėjai per metus spėja išauginti daugiau kartų, o švelnios žiemos nebeapriboja jų populiacijų, todėl augalai, ypač žemės ūkio, patiria nuolatinį stresą.
Ne ką mažiau kenčia ir Lietuvos miškai – žievėgraužis tipografas masiškai naikina egles, kaštoninė keršoji kandis palieka kaštonus be lapų, o grambuoliai ir lapsukiai daro žalą ąžuolams. Lietuvoje eglėms tampa per šilta ir per sausa, todėl ilgainiui jos mūsų krašte gali išnykti.
Sausros mažina žydinčių augalų kiekį ir žiedadulkių prieinamumą, todėl apdulkintojai badauja. Apie 70 % augalų rūšių priklauso nuo vabzdžių apdulkintojų, o maždaug 30 % jų tiesiogiai susiję su žemės ūkiu. Kai nelieka, kas apdulkina augalą, jis išnyksta, todėl apdulkintojų nykimas kelia tiesioginę grėsmę maistui ir žmogaus gyvybei. Be to, šylant klimatui plinta naujos ligos ir parazitai, tokie kaip Varroa erkės, galinčios sunaikinti ištisas bičių šeimas.
Šylant klimatui, augalai susiduria su eile nepalankių veiksnių, veikiančių jų augimą ir vystymąsi. Ankstėjant vegetacijai, brinkstant pumpurams ir augalams anksčiau pražydus, jie vis dažniau nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Tai ypač akivaizdu soduose, kai žydėjimo metu nušaldomi žiedai ir prarandamas derlius. Be to, nors bendras kritulių kiekis išlieka panašus, jie pasiskirsto netolygiai – gausios liūtys sukelia dirvožemio užmirkimą, išplauna maistines medžiagas ir pažeidžia šaknis, o po jų seka ilgalaikės sausros. Šiltesnis ir drėgnesnis klimatas taip pat sudaro palankias sąlygas augalų ligoms, ypač grybinėms. Laukiniai augalai dažnai būna atsparesni tokiems stresams, tačiau kultūriniai žemės ūkio augalai nukenčia ypač smarkiai.
Ilgalaikės sausros turi stiprų neigiamą poveikį ir Lietuvos pelkėms. Žemėjant gruntinio vandens lygiui, pelkės pradeda sausėti, nyksta drėgmę mėgstantys augalai, o jų vietą užima krūmai, nendrės ir medžiai. Taip pelkės palaipsniui praranda savo savybes ir virsta mišku arba pieva.
Taigi klimato kaita turi tiek tiesioginį, tiek netiesioginį poveikį Lietuvos augalams – nuo pavienių rūšių iki ištisų ekosistemų. Keičiantis temperatūrai, kritulių režimui ir sezonų trukmei, augalai susiduria su vis didesniu stresu, kuris silpnina jų atsparumą, skatina ligų ir kenkėjų plitimą bei mažina biologinę įvairovę. Šie pokyčiai veikia ne tik laukinę gamtą, bet ir žemės ūkį, maisto išteklius bei žmogaus gyvenimo kokybę. Nors prisitaikymas prie klimato kaitos tampa neišvengiamas, vis dėlto pirmiausia būtina mažinti klimato kaitos priežastis ir stabdyti tolesnį planetos šiltėjimą. Tik derinant klimato kaitos stabdymą su atsakingu prisitaikymu galima išsaugoti Lietuvos augaliją, ekosistemų stabilumą ir žmogaus gerovę.