Vabzdžių evoliucija – tai labai ilga ir nepaprastai įdomi Žemės gyvybės istorijos dalis. Manoma, kad vabzdžių protėviai atsirado prieš daugiau nei 400 milijonų metų. Mažas kūno dydis, chitininis išorinis skeletas ir gebėjimas greitai daugintis suteikė jiems didžiulį evoliucinį pranašumą. Vabzdžiai tapo pirmaisiais skraidančiais organizmais Žemėje, gerokai anksčiau už paukščius ar šikšnosparnius. Skrydis leido jiems greitai pabėgti nuo plėšrūnų, pasiekti naujas buveines, efektyviau ieškoti maisto ir partnerių.
Maždaug prieš 290–250 milijonų metų vabzdžiai buvo milžiniški, palyginti su šiandien gyvenančiais – jų sparnų plotis siekė iki 70 centimetrų. Spartų jų augimą lėmė didesnė deguonies koncentracija atmosferoje (apie 35proc.)
Vabzdžio vystymosi metamorfozė (kiaušinis–lerva–lėliukė–suaugėlis) atsirado vėliau, bet tapo itin sėkminga strategija. Lervos ir suaugę vabzdžiai dažnai minta skirtingu maistu ir gyvena skirtingose buveinėse, todėl nekonkuruoja tarpusavyje. Tai leido sparčiai daugėti rūšių – ypač vabalų, drugių, musių ir bičių.
Kuomet Žemėje atsirado ir išplito žydintys augalai, tarp jų ir vabzdžių užsimezgė abipusiai naudingi ryšiai – augalai pasiūlė nektarą ir žiedadulkes, o vabzdžiai – apdulkinimą. Ši „partnerystė“ paskatino milžinišką augalų biologinės įvairovės didėjimą.
Vabzdžiai yra vieni jautriausių aplinkos pokyčiams organizmų. Dėl trumpo gyvenimo ciklo ir greitos reakcijos į taršą, buveinių nykimą ar klimato pokyčius jie laikomi svarbiais bioindikatoriais, rodančiais ekosistemos būklę.
Naudingo vabzdžio sąvoka yra subjektyvi ir kyla tik atsižvelgiant į norimus rezultatus iš žmogaus perspektyvos. Žemės ūkyje, kai tikslas yra auginti pasirinktus pasėlius, vabzdžiai, kenkiantys auginimo procesui, priskiriami kenkėjams, o vabzdžiai, padedantys juos auginti ir gauti derlių, laikomi naudingais. Pastarieji atlieka daug naudingų funkcijų – vieni jų (žirgeliai, žygiai, boružės, krypūnėliai, auksaakės) yra plėšrūs ir minta kenksmingais vabzdžiais, kurie minta mūsų augalais. Kiti atlieka augalų apdulkinimą – tai bitės, kamanės, žiedmusės, drugeliai ir netgi skruzdėlės. Maždaug 70 % augalų priklauso nuo vabzdžių apdulkintojų, o 30 % jų tiesiogiai dalyvauja žemės ūkyje. Yra net tokių vabzdžių, kurie minta piktžolių sėklomis ir taip prisideda prie jų mažinimo pasėliuose, o mėšlavabaliai, auksavabalių lervos, rausdami urvelius, į dirvožemį įmaišo organines augalų liekanas, taip gerindami dirvos struktūrą. Taip pat vabzdžiai prisideda prie augalų sėklų platinimo, taip prisidėdami prie augalų įvairovės palaikymo ir miškų atsinaujinimo.
Tačiau vabzdžių įvairovė nyksta. Plečiantis miestams, buvo sunaikintos vabzdžių natūralios buveinės, jų plotai ženkliai sumažėjo. Per pastaruosius šešis dešimtmečius (1960–2019 m.) beveik trečdalyje pasaulio žemės ploto pasikeitė žemės naudojimo paskirtis – didėjo žemės ūkio paskirties žemės ir miestų plotai, išstumdami natūralias pievas, pelkes ir miškus. Vabzdžiams didelę neigiamą įtaką padarė ir klimato kaita. Vabzdžiai yra prisitaikę prie tam tikros temperatūros, o klimatui šylant, kai kurios rūšys migruoja į kitas vietas, o kitos rūšys tiesiog neišgyvena, negali daugintis. Sausros mažina žiedadulkių prieinamumą, todėl apdulkintojai badauja. Šiltėjant klimatui, Lietuvoje įsikuria naujos invazinės vabzdžių rūšys, kurios konkuruoja dėl maisto ir lizdaviečių, o taip pat atsineša įvairias ligas, kurioms vietinės rūšys nėra atsparios. Varroa destructor erkės – pagrindinė priežastis, kodėl nyksta medunešės bitės visame pasaulyje. Vienos rūšies išnykimas sukelia kitų rūšių nykimą.
Didelią žalą vabzdžiams kelia pesticidai. Tai cheminės medžiagos, skirtos naikinti arba slopinti kenkėjus, augalų ligų sukėlėjus, piktžoles, naminių gyvulių ektoparazitus ir kt. Nors jie plačiai naudojami žemės ūkyje siekiant apsaugoti derlių, pesticidai daro didelę žalą ne tik kenkėjams, bet ir naudingiems vabzdžiams. Dauguma komerciškai naudojamų sintetinių pesticidų pasižymi plataus spektro veikimu, todėl naikina ir apdulkintojus, plėšriuosius bei parazitinius vabzdžius, kurie yra itin svarbūs ekosistemų stabilumui.
Pesticidų poveikis vabzdžiams gali būti tiek tiesioginis, tiek netiesioginis. Dažniausia pasekmė – tiesioginė mirtis, kuri gali įvykti per kelias minutes ar kelias dienas po kontakto su chemine medžiaga, priklausomai nuo gautos dozės. Tačiau net ir nemirtinos pesticidų dozės gali sutrikdyti vabzdžių vystymosi ciklą, dauginimąsi, elgseną bei fiziologines funkcijas. Pavyzdžiui, nustatyta, kad veikiant neonikotinoidiniams pesticidams bitės praranda orientacijos ir maitinimosi gebėjimus, ilgiau maitinasi, rečiau randa maisto šaltinius ir dažnai nebesugeba sugrįžti į avilį. Tyrėjai nagrinėjo medaus bičių maitinimosi elgseną ir pastebėjo, kai bitės buvo veikiamos pesticido imidacloprido – jos negalėjo tą pačią dieną sugrįžti į maitinimosi vietą taip, kaip tai darė neapdorotos bitės.
Pesticidai taip pat naikina natūralius kenkėjų priešus. Plėšrieji vabzdžiai ir parazitoidai yra jautresni cheminėms medžiagoms nei augalais mintantys vabzdžiai, nes pastarieji dažnai turi detoksikacijos sistemas. Jei pesticidas sunaikina vabzdį–šeimininką, kartu žūsta ir jo viduje besivystančios parazitinės lervos. Be to, pesticidų poveikis gali kauptis organizmuose ir laikui bėgant pasiekti mirtinas koncentracijas, keliančias grėsmę visoms populiacijoms.
Herbicidai, nors ir neskirti tiesiogiai vabzdžiams naikinti, daro reikšmingą netiesioginį poveikį. Jie sunaikina augalus, kurie yra vabzdžių maisto šaltiniai, prieglobstis, lizdavietės ar žiemojimo vietos. Dėl to mažėja apdulkintojų ir plėšriųjų vabzdžių populiacijos. Kai kuriais atvejais herbicidų naudojimas netgi lemia kenkėjų gausėjimą, nes sumažėja jų natūralių priešų skaičius.
Ypač pavojingas yra netiesioginis apsinuodijimas per maisto grandinę. Plėšrieji vabzdžiai, mintantys pesticidais paveiktais kenkėjais, gali apsinuodyti, prarasti medžioklės gebėjimus arba žūti. Tyrimai parodė, kad boružių išgyvenamumas ženkliai sumažėja, kai jos minta insekticidais apdorotais amarais. Pesticidų likučiai amaruose gali sukelti didelį mirtingumą tokiems vabzdžiams, kaip žygiai.
Pesticidai kelia itin didelį pavojų bitėms. Cheminės medžiagos, patekusios ant žiedadulkių, surenkamos bičių ir pernešamos į avilį, kur tampa medaus ir bičių duonos dalimi. Tokiu būdu pesticidai pasiekia ne tik darbininkes, bet ir lervas bei motinėlę, taip paveikdami visos kolonijos ilgalaikį išgyvenamumą. Be to, akaricidai, naudojami Varroa erkių kontrolei, gali būti itin pavojingi bičių lervoms.
Nors pesticidų toksiškumas netiksliniams organizmams buvo žinomas jau seniai, didesnį dėmesį šiai problemai atkreipė Rachel Carson 1962 m. išleista knyga „Tylusis pavasaris“, kuri paskatino visuomenės sąmoningumą aplinkosaugos klausimais. Nuo to laiko daugybė tyrimų patvirtino, kad pesticidų naudojimas gali lemti vabzdžių populiacijų mažėjimą, keisti jų elgseną ir kelti grėsmę net retoms rūšims. Tai rodo, jog pesticidų poveikis vabzdžiams yra kompleksinė ir ilgalaikė problema, turinti reikšmingų pasekmių visoms ekosistemoms.
Siekiant sumažinti pesticidų poreikį ir jų daromą žalą naudingiems vabzdžiams, vis daugiau dėmesio skiriama tvaresniems ir aplinkai draugiškesniems sprendimams. Vienas svarbiausių būdų – integruota kenksmingų organizmų kontrolė, kurios esmė yra naudoti pesticidus tik tuomet, kai tai iš tiesų būtina, o pirmenybė teikiama prevencinėms ir biologinėms priemonėms.
Labai svarbus reguliarus kenkėjų stebėjimas. Ūkininkai turėtų vertinti ne tik kenkėjų gausą, bet ir tai, ar jų skaičius pasiekė vadinamąjį žalingumo slenkstį, kai žala derliui tampa ekonomiškai reikšminga. Taip išvengiama bereikalingo purškimo. Ne mažiau svarbu prieš pasirenkant pesticidą įvertinti, kokie naudingi vabzdžiai gyvena konkrečiame lauke, kad būtų parinkta kuo tikslesnė priemonė ir saugi dozė. Kai pesticidų išvengti nepavyksta, itin svarbu naudoti tik optimalią, o ne perteklinę dozę. Tai padeda kontroliuoti kenkėjus ir kartu išlaikyti pusiausvyrą agroekosistemoje, leidžiančią išlikti naudingiems vabzdžiams.
Svarbus biologinės kontrolės įvedimas – tai natūralių kenkėjų priešų, tokių kaip plėšrieji ar parazitiniai vabzdžiai pasitelkimas. Jiems reikia sudaryti tinkamas gyventi ir daugintis sąlygas, o jie padės reguliuoti kenkėjų populiacijas be cheminių medžiagų. Būtina įtraukti ir kokybišką sėjomainą, kuri mažina kenkėjų plitimą ir neleidžia jiems prisitaikyti prie vienodų auginimo sąlygų.
Taip pat svarbus sprendimas – atsparių kenkėjams augalų veislių pasirinkimas. Kai kuriais atvejais naudojami ir genetiškai modifikuoti augalai, pavyzdžiui, vadinamieji Bt kukurūzai, kurie išskiria specifines medžiagas, padedančias apsisaugoti nuo tam tikrų kenkėjų rūšių, kitaip tariant kukurūzai tampa neskanūs kenkėjams. Tai leidžia sumažinti insekticidų naudojimą, nors tokios priemonės visuomenėje vertinamos nevienareikšmiškai.
Galiausiai, didelę reikšmę turi daugiafunkcinių lauko ribų įrengimas intensyviai ūkininkaujamuose kraštovaizdžiuose. Augalų mišiniais apsėtos lauko pakraščiai suteikia prieglobstį, maisto šaltinius ir veisimosi vietas naudingiems vabzdžiams. Tokios ribos padeda išsaugoti biologinę įvairovę, didina vabzdžių rūšių ir individų gausą tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, todėl laikomos esmine ilgalaikės biologinės apsaugos strategijos dalimi.